Renginiai
Susisiekite

Raseinių krašto istorijos muziejaus
Turizmo informacijos centras

 

Muziejaus g. 5,

LT-60122 Raseiniai

Tel./faks. (8 428) 51 362

Mob. +370 618 34 611
El. p. tic.muziejus@gmail.com

turizmas@raseiniai.lt


Darbo laikas:

II-V 9:00 - 17:30

VI 9:00 - 16:30

Bendraukime:


facebook

Raseinių rajonas

RASEINIŲ RAJONAS. Bendra informacija


•    Raseinių rajono savivaldybė yra vakarinėje Lietuvos dalyje, beveik pačiame Lietuvos centre, Kauno apskrities šiaurės vakarinėje dalyje.
•    Raseinių raj. savivaldybė ribojasi su Kauno apskrities Kėdainių, Šiaulių apskrities Radviliškio ir Kelmės, Tauragės apskrities Tauragės ir Jurbarko rajonais.
•    Rajono teritorijai priklauso dalis Rytų Žemaitijos plynaukštės ir dalis Nemuno žemupio.
•    Aukščiausia vieta (167 m virš jūros lygio) yra prie Kryžkalnio, o žemiausia (30 m virš jūros lygio) – pietryčiuose, prie Dubysos.
•    Raseinių rajonas įeina į automagistralės A1 Vilnius – Kaunas – Klaipėda įtakos zoną.
•    Rajono teritoriją kerta krašto keliai Jurbarkas – Panevėžys, senasis Žemaičių plentas, Ariogala – Kelmė per Šiluvą.
•    Per rajono teritoriją nutiesta magistralė Šiauliai – Sovetskas.
•    Savivaldybės teritorija užima 1573 km (2) teritoriją.
•    Raseinių raj. savivaldybėje gyvena 35,496 tūkst. žmonių (2013 metų duomenimis).
•    Rajone yra du miestai: Raseiniai (rajono administracinis vienetas) ir Ariogala; 7 miesteliai, veikia 10 kaimiškųjų ir 2 miesto seniūnijos.
•    Rajone yra dvi gimnazijos, 3 vidurinės mokyklos, 7 pagrindinės mokyklos.

 

 

 

Dubysa

 

ARIOGALA


Ariogala – miestas Raseinių rajone, Dubysos kairiajame krante, prie senojo Žemaičių plento. Tai vienas  seniausių Lietuvos miestų. Kaip ir Raseinių, Ariogalos žemė minima jau 1253 metais.

Ariogalos miesto seniūnijos plotas – 482 ha, gyvena apie 3700 gyventojai.

Iš Ariogalos kilę įžymūs žmonės: profesoriai Stasys (1886–1944) ir Kazys Šalkauskiai, literatas Pranas Balsys (1887–1949), arcgeologas, dailininkas, kraštotyrininkas Tadas Daugirdas (1852–1919), dailininkas tapytojas Aloyzas Stasiulevičius (g. 1931), pirmasis Lietuvoje pradėjęs naudoti koliažo techniką.

Atkūrus nepriklausomybę Ariogalos vardą visoje Lietuvoje garsina nuo 1991 m. Dainų slėnyje rengiami tradiciniai respublikiniai tremtinių ir pasipriešinimo kovų dalyvių sąskrydžiai.

 

Ariogalos vardo kilmė. Pirminė žodžio ,,Ariogala“ reikšmė galėjo būti kieno nors kraštais, tačiau žodžio šaknis ar- leidžia spėti, kad šis žodis gali būti kilęs ir iš kokio nors asmenvardžio. Taigi Ariogala galėjo būti ,,Ario galas, kraštas“.

Ariogalos Herbas. Ariogalos herbas (suteiktas valdovo Stanislovo Augusto) – apskritimo formos, raudoname fone pavaizduoti du sukryžiuoti kardai auksinėmis rankenomis ir sidabro geležtėmis. Po kardais įrašytas miesto devizas:,,Verčiau gyvybę prarasim, nei laisvę“.

 

Ariogalos panorama

 

Ariogalos herbas

 

BETYGALA


Betygala – seniūnijos administracinis centras ir didžiausia gyvenvietė (600 gyventojų). Betygala įsikūrusi apie 14 km atstumu į rytus nuo Raseinių, Dubysos slėnio kairiajame krante, prie nedidelio Vieviršės upelio. Betygalos žemė pirmą kartą paminėta 1253 metų Mindaugo rašte, kuriame jis nurodo, kad pusę Betygalos padovanoja Livonijos ordinui. Betygalos miestelį galima priskirti prie seniausių Lietuvos miestelių. 1516 m. Žygimantas Senasis suteikė privilegiją Betygaloje rengti turgus. Vis dėlto į Lietuvos istoriją Betygalos vardą įrašė ne ši privilegija, o tai, kad čia 1592 – 1609 m. klebonavo Mikalojus Daukša. Dar ir dabar betygaliečiai su pasididžiavimu visiems atvykusiems parodys vadinamąjį Daukšos ąžuolą.

Betygaloje ir jos aplinkiniuose kaimuose gimė ir yra gyvenę šie įžymūs žmonės: grafikas Jonas Kuzminskis (1906–1985), biologijos mokslų daktaras Antanas Algirdas Jurgaitis (g. 1935 m.), teatro režisierius Jonas Vaitkus (g. 1944), poetas, leidėjas Juozas Nekrošius (g. 1935 m.), rašytojas Jonas Mačiukevičius (g. 1939 m.).

2001 m. išleista M.B.Navakauskienės knyga ,,Betygalos žemė".

 

Betygalos vardo kilmė. Gyvuoja toks pasakojimas apie Betygalos vardo kilmę: legendinis Palemonas, su savo vyrais plaukdamas aukštyn Dubysos upe, ties Ariogala paklausęs: ,,Ar jau yra galas?“. O apsistojęs tarė:,,Bet yra galas“.Taip kilęs Betygalos pavadinimas.
Betygalos herbas. Stilizuotas ąžuolas, simbolizuojantis betygaliečių tvirtumą bei ryžtą, parodytą kovojant už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

 

Betygalos panorama

 

 

http://www.raseiniaiturizmas.lt/site/images/getthumb/12139/null.lt.html

 

Betygalos herbas

 

GIRKALNIS


Girkalnio miestelis – antra pagal dydį gyvenvietė Raseinių rajone. Girkalnis minimas jau XV a. Gausūs archeologiniai radiniai rodo, kad Girkalnio apylinkėse buvo gyvenama jau senovėje. Vidukelėje tarp Ariogalos ir Raseinių keliautojas, važiuojantis automagistrale ar senuoju Žemaičių plentu, tikrai atkreips dėmesį į ant kalvos iš už medžių kylantį Girkalnio Šv.Jurgio bažnyčios bokštą ir kupolą.

Girkalnio miestelyjy gyvena apie 1000 gyventojų.

XVII a. ant Šaltuonos kranto buvo įveistas parkas. Dar ir dabar iš senojo parko yra likusi 120 m ilgio ir 4 m pločio liepų ir klevų alėja. 1958 m. parkas buvo paskelbtas valstybės saugomu objektu.

 

Girkalnio vardo kilmė. Kaip pasakoja padavimas, kadaise čia miškuose medžiojusį poną užpuolė vilkai. Tačiau šiam pasižadėjus toje vietoje pastatyti bažnyčią, vilkai išsilakstę. Kadangi tas ponas buvęs Jurgis, tai ir bažnyčią pavadinęs Šv. Jurgio vardu. O kad visa tai įvykę girioje, ant kalno, tai toji vieta tapusi Girkalniu.
Girkalnio herbas. Sidabriniame lauke ant žalios išgaubtos kalno papėdės vaizduojamas šuoliui pasiruošęs juodas vilkas. Jis atsukęs galvą į kairę pusę, kur skydo kampe, raudoname ovale, spindi sidabrinis kryžius (šv. Jurgio kryžius). Vilko nagai ir dantys raudoni.

 

http://www.raseiniaiturizmas.lt/site/images/getthumb/12142/null.lt.html

Girkalnio herbas
 

LYDUVĖNAI


Lyduvėnai įsikūrę Dubysos slėnyje, 15 km nuo Raseinių, prie Tauragės-Šiaulių geležinkelio. Pasakojama, kad Dratvens (Dratvinio) ir Dubysos santakoje buvusi Romuva, čia prieš šešis šimtmečius žemaičiai priėmę krikštą. Žinoma, kad Žygimantas Augustas 1558 m. Lyduvėnams suteikė privilegiją prie dvaro kurti miestelį, rengti turgus, turėti karčemas.

Lyduvėnai pažymėti 1613 m. Olandijoje išleistame Lietuvos žemėlapyje.

 

Lyduvėnų vardo kilmė. Legenda sako, kad senovėje ant piliakalnio stovėjusi pilis ir saugojusi gyventojus nuo kryžiuočių užpuolimų. Miestelio pavadinimas kildinamas iš žodžių ,,liūdžiu viena“. 

Pagrindinis miestelio akcentas – virš upės iškilęs Šiaulių-Radviliškio geležinkelio tiltas. Tai vienas  aukščiausių ir ilgiausių tiltų Lietuvoje. Tiltui suteiktas technikos paminklo statusas.

 


Lyduvėnai

 

Lyduvėnų tiltas

 

NEMAKŠČIAI


Nemakščiai – miestelis Raseinių rajone, tarp Žemaičių plento, vidury ruožo Viduklė-Kryžkalnis. Pirmoji žinia apie Nemakščius pateikta kryžiuočių šnipų kelių aprašyme XIV amžiuje. Pirmoji žinia apie Nemakščius pateikta kryžiuočių šnipų kelių aprašyme 1386 m. Minimas prie Nemakščių esąs didelis ežeras ir Šventasis miškas. 1590 m. minimas Nemakščių miestelis. XVI a. Nemakščiai jau buvo valsčiaus centras, čia vyko turgūs.

Nemakščių žmonės didžiuojasi: pirmo pasaulyje savaeigio aštuonračio vežimo išradėju Pšemislu Neveravičiumi, rašytoju ir vertėju Fabijonu Neveravičiumi, prozininku Juozu Apučiu, pasiuntiniu – diplomatu prie Šv. Sosto Stasiu Girdvainiu, instrumentų konstruktoriumi ir vargonų meistru Jonu Garalevičiumi.

 

Nemakščių vardo kilmė. Padavimas sako, kad senovėje dabartinių Nemakščių vietoje augusi didžiulė giria, o prie jos stovėjęs namas, kuriame veikusi smuklė. Tą namą vietos gyventojai namiūkščiu vadinę. Iš to žodžio ir kilęs vietovės pavadinimas.
Nemakščių herbas. Nemakščių 620 metų jubiliejaus proga sukurtas ir pašventintas herbas ir vėliava. Žaliame skyde – auksinis kaspinas su keturiais juodais ratais, virš kurių juoda linija – stilizuotas važiuoklės dugnas. Aštuonratė važiuoklė – iš Nemakščių seniūnijos kilusio P. Neveravičiaus išradimas. Nemakščių žmonės didžiuojasi pirmo pasaulyje savaeigio aštuonračio vežimo išradėju.

 

Nemakščių panorama

 

 http://www.raseiniaiturizmas.lt/site/images/getthumb/12145/0.lt.html

Nemakščių herbas
 

ŠILUVA


Šiluva – miestelis, įsikūręs didžiųjų pelkių Šiluvos Tyrelio pietvakarių pakraštyje, 19 km į šiaurę nuo Raseinių, šilais apaugusioje vietovėje. Šiluva – Tytuvėnų regioninio parko dalis, mūsų krašto istorinio ir kultūrinio paveldo perlas, mūsų dvasios atgaivos šaltinis, paguodos ir ramybės kampelis. Šiluva vadinama Lietuvos Lurdu. Tai viena iš nedaugelio vietovių Europoje, kur Marijos pasirodymas (apsireiškimas) oficialiai pripažįstamas bažnyčios. Šiluvą 1993 metais savo apsilankymu pagerbė Šventasis Tėvas – Popiežius Jonas Paulius II.

 

Šiluvos vardo kilmė. Šilai, kurie priartėja nuo Lyduvėnų ir Tytuvėnų pusės, seniau buvo dar didesni ir davė miesteliui  Šidlavos, Šilavos, vėliau Šiluvos vardą.
Šiluvos herbas. Šiluvos herbe yra įprasmintas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas. Miestelio herbas ir vėliava pašventinti 2002 metais.

 

Šiluvos panorama

 

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/3/3f/Siluva_COA.gif/100px-Siluva_COA.gif

Šiluvos herbas
 

VIDUKLĖ


Viduklė – viena seniausių Žemaitijos gyvenviečių, tai rodo miestelio apylinkėse aptikti archeologiniai radiniai, liudijantys, kad šioje teritorijoje žmonių gyventa jau neolito laikais. Viduklė – miestelis prie Žemaičių plento, 3 km šiauriau magistralės A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda. Pro Viduklę tiesiasi ne tik plentas, bet ir netoliese XX a. pr. nutiesta geležinkelio linija. Iš Viduklės apylinkių kilo daug žymių žmonių: poetas Simonas Tadas Stanevičius, raštijos pradininkas Saliamonas Slavočinskis, alpinistas Vladas Vitkauskas ir kt.

 

Viduklės vardo kilmė. Už Raseinių įsikūrusio Viduklės miestelio pavadinimas reiškia ,,vidukelė“. Per šią vietovę ėjo keletas kelių, o jų sankryžoje įsikūrusi gyvenvietė davė pradžią centriniam Viduklės pavieto miesteliui. Viduklės vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas XIII amžiuje.
Viduklės herbas. 2003 metais Lietuvos heraldikos komisija patvirtino Viduklės herbą. Vėlyvosios gotikos formos skyde, raudoname fone, pavaizduoti bažnyčios šventoriaus vartai su juose stovinčiu lokiu.

 

Viduklės panorama

 

http://www.raseiniaiturizmas.lt/site/images/getthumb/12136/0.lt.html

Viduklės herbas

 

UGIONIAI

 

Ugioniai – kaimas, kurio pavadinimas labai pagoniškas, siejamas su ugnies kūrenimu. Kaimą garsina ir stebuklingas šaltinis, kuriame 1657 m. neva buvo atrastas Dievo Motinos paveikslas. Ugionių bažnyčia iškilusi aukščiausioje vietoje ir pasižymi įspųdingu grožiu. Kasmet rugpjūčio viduryje į Ugionyse vykstančius Marijos ėmimo dangun atlaidus suplūsta tūkstančiai tikinčiųjų. Semdami vandenį iš stebuklingo šaltinio, jie gieda Dievo motinai padėkos giesmę.

 

KALNUJAI

 

,,Apie penkis varstus nuo Raseinių pietvakarių pusėje kaip kokia sala iškyla Kalnujai, Jarudo dvaras, pavadinimą gavęs nuo žodžio ,,kalnas"... – taip 1884 m. laiške Mykolui Balinskiui Kalnujus apibūdino Simonas Stanevičius. Žemaičių teismo knygose ši vietovė minima nuo 1566 m. XVIII a. Kalnujuose minimas karališkas dvaras. Išlikę 1818 m. Kalnujų dvaro savininko Viktoro Jarūdo statytos akmens mūro bažnyčios, pavadintos Šv. Viktoro vardu, griuvėsiai. Netoli įspūdingo Palendrių piliakalnio telkšo trys maži ežerėliai. Manoma, kad tai buvę pagoniškos šventvietės.

 

SUJAINIAI

 

Sujainiai – 8 km į vakarus nuo Raseinių, prie Alėjos ir Upės santakos. Sujainiai – Paliepių seniūnijos centras. Sujainių gyvenvietėje gyvena apie 700 žmonių.

Rašytiniuose šaltiniuose Sujainiai pirmą kartą minimi 1580 m. Gyvenvietė statėsi ties Paliepių ir Sujainių kaimų riba. Čia persikėlė šių kaimų gyventojai, anksčiau gyvenę vienkiemiuose. Sujainių gyvenvietę puošia 66,5 ha ploto tvenkinys.

Netoli Sujainių yra Galkaičių piliakalnis, vadinamas Glučkalniu. Buvusiame Blinstrubiškių dvare įkurti Senelių globos namai.

 

KAULAKIAI

 

Kaulakiai – pagojukų seniūnijos administracinis centras, gyvena apie 500 gyventojų. Per Kaulakių gyvenvietės centrą teka Liolingos upelis, kurį užtvenkus susidarė 13,1 ha vandens telkinys. Viename jo šlaite įrengtas 0,5 km ilgio sveikatingumo ir žvalumo takas, kurį puošia tautodailininko Jono Dzvėgos skulptūros. Kaulakių gyvenvietė yra viena gražiausiai tvarkomų rajone, tapusi respublikinių aplinkos tvarkymo konkursų nugalėtoja ir prizininke. Kaulakių gyvenvietėje yra Šv. Jono Matulaičio vardo koplyčia – maldos namai, kurie buvo įkurti 1988 m.

 

PALIEPIAI

 

Paliepiai – bažnytkaimis, 11 km. į šiaurės rytus nuo Ariogalos. Paliepiai pirmą kartą paminėti istoriniuose šaltiniuose 1592 m. Paliepiai – graži, žalia gyvenvietė, įsikūrusi ant kalvelės. Sakoma, kad jos pagrindinė gatvė vis skendėjo liepų paunksmėje, nuo to ir kaimo pavadinimas – ,,po liepom".

Gyvenvietę puošia Paliepių girininkija, čia nemažai tvarkingai ūkininkaujančių žemdirbių.
 

BUTKIŠKĖ

 

Butkiškės gyvenvietė yra Dubysos dešiniajame krante. 1506 m. buvo pastatyta pirmoji Butkiškės bažnyčia. Manoma, kad 1542 m., prieš išvykdamas į Karaliaučių, Butkiškėje kurį laiką gyveno Martynas Mažvydas. Greičiausiai todėl Butkiškės vardą randame ir J. Marcinkevičiaus dramoje ,,Mažvydas".

 

GĖLUVA

 

Gėluva yra kairiajame Dubysos krante, ribojasi su Ariogalos miestu ir tęsiasi iki automagistralės Vilnius-Kaunas-Klaipėda. Gyvena apie 500 gyventojų.

Gėluvos vardo kilmė aiškinama dvejopai – arba dėl itin švaraus ir gėlo Gėluvos upeliuko vandens arba dėl senkapių pakraštyje stovėjusios dailios mūrinės koplytėlės su šv. Apolonijos (ji nukankinta gyvai ištraukiant visus dantis) statulėle. Prie statulėlės eidavo ir melsdavosi visi, kuriems geldavo dantys.

 

VOSILIŠKIS

 

Vosiliškis – gyvenvietė labiausiai nutolusi nuo rajono centro. 1536 m. Vosiliškio dvarą valdė Žemaitijos ir Kauno seniūnas kunigaikštis Mikalojus Radvila Po jo dvaras perėjo Belozarų giminės nuosavybėn. Apie 1712 m. Vosiliškio dvare Belozarai pastatė koplyčią. 1785 m. Vosiliškyje Juozapas Belozaras pastatė medinę Šventojo Juozapo koplyčią. 1812 m. ji perkelta ant kalnelio, toliau nuo dvaro sodybos, perstatyta ir padidinta. 1882 m. Vosiliškio koplyčia dvarininko ir kitų parapijiečių lėšomis naujai suremontuota ir dar kartą padidinta.

Vosiliškio kaimo bendruomenės žmonės susiremontavo bendruomenės namus, šalia jų akmenyse įamžino išnykusius kaimus ir juose gyvenusius žmones. Mažesni akmenys mena mažesnį, didesni – didesnį kaimą, ant kiekvieno iškaltas užrašas su buvusio kaimo pavadinimu.