Renginiai
Susisiekite
Raseinių krašto istorijos muziejaus
Turizmo informacijos centras


Muziejaus g. 5 LT-60122
Raseiniai

Tel. nr. +370 618 34611
Faks. nr. (8 428) 51 362
El. p. turizmas@raseiniai.lt

Darbo laikas:
Bendraukime:

My status

facebook

Pramogauk Raseiniuose

Paroda „(SAVI)REFLEKSIJOS“ Raseinių krašto istorijos muziejuje

2017-01-31

Simona LUKOŠEVIČIŪTĖ, Kristina JATAUTAITĖ
(SAVI)REFLEKSIJOS


Nepaisant įvairių tapybos formų (teorijų ir krypčių) metamorfozių, tapyba visuomet kalba apie žmogaus vidinio pasaulio ir jo ryšio su aplinka aspektus. Ieškodama naujų raiškos būdų, panirusi į konceptualumą, išgyvendama dailės ir pačios regimybės krizę audiovizualinėje kultūroje, tapyba iš esmės išlieka meditatyvios refleksijos ir savirefleksijos, savistabos ir stebėjimo forma.

 

Savirefleksiją, kaip savęs pažinimo principą ar savianalizę nagrinėja dvi šios parodos autorės. Atrodo, Simona Lukoševičiūtė ir Kristina Jatautaitė renkasi kardinaliai skirtingus priėjimo būdus: jaunosios tapytojos vaizduoja skirtingus motyvus bei plėtoja skirtingas temas kūryboje, tačiau autorės nesąmoningai siekia to paties: per tapybą grįžti į save. Jų darbuose skleidžiasi turinys, kuris pasakoja apie jautrų tapytojo vidinį išgyvenimą kontaktuojant su drobe - introspekciją.

 

Kūriniuose Lukoševičiūtė vaizduoja laiko lėtėjimą, sąstingį, kuomet dienos slenka viena po kitos, menkai besiskirdamos. Išgyvento laiko fragmentuose autorė įamžina savo vidinę kelionę: vidinės tapatybės bei gyvenimo prasmės paieškas, egzistencinio vakuumo išgyvenimą, kuomet ilgimasi buvimo savimi, buvimo savyje jausmo. Kurdama autoportretų seriją “Laiko fragmentai”, savo atvaizdą autorė naudoja tik kaip priemonę vidinėms būsenoms koduoti. Subjektas apimtas nuolat pasikartojančių laukimo, savirefleksijos, susimąstymo, nerimo ar būdravimo būsenų dėl nuolatinio skubėjimo, minučių skaičiavimo, kasdienybės triukšmo.

 

Tapytojai svarbu fiksuoti dabarties išgyvenimą, ateities nuojautas, amžino laikinumo jausmą. Laikas Lukoševičiūtės kūryboje suvokiamas kaip kadras, kaip fragmentas. Nuolatinis savęs ir savo erdvės stebėjimas, fiksavimas ir tapymas po mažu virto dienoraščio forma. “Laiko fragmentai” - tai bandymas išsklaidyti abejones savo patirties realumu, pastanga pabusti iš nuolatinio sapno.

 

Savirefleksija taip pat yra labai svarbi ir Jatautaitės kūryboje – ji iš esmės yra autorės kūrybos pagrindas. Nuolat stebint aplinką, vyksta motyvų, siužetų paieškos. Tapybinius objektus pradžioje autorė renkasi intuityviai, tačiau jie įtraukia ir nepalieka. Ieškant savo pasirinkimo priežasčių, Jatautaitė atranda savo gyvenimiškąsias vertybes. Taip betapant pradedama pažinti save ir kitus. Procese autorei svarbus emocinis laukas, savęs pažinimas, glaudus ryšys su aplinka.

 

Jatautaitės kūrybos motyvas – palėpė – taip pat liudija erdvės, aplinkos apmąstymą (tapyboje). Šis motyvas veda į suvokimą apie būtį, žmogų, žmogaus ir aplinkos santykį. G. Bachelard‘o aprašomas namo ir palėpės įvaizdis glaudžiai siejasi su žmogaus vidiniu pasauliu. Palėpė yra melancholijos, vienatvės, nugrimzdimo į save erdvė. Tik būnant su savimi, būnant vienumoje žmogus gali geriau įsigilinti į save, suvokti ir pajausti savo vidinį pasaulį. Taigi palėpė autorei yra tarytum vienatvės namai, savirefleksijos simbolis.

 

 

www.Raseiniumuziejus.lt